Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,
O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė "tuoj",-
Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam,
Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam.

Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietų,
Ir saulės krosnį išūtė, kad ji karščiau spindėtų.
Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos,
Ir trankės, klausinėdamas, kokios ji bus spalvos.

Ir nutarė nelaukusi pražyst gėlė gera,
Ir plyšo drėgno pumpuro žalia skara, -
Gėlė baltai pražydo ir baltą gėlę tą
Lingavo vėjas šaukdamas: "Balta, balta, balta!"